Vakar buvo ne tik pasaulinė pelkių diena, Perkūno diena, bet ir ežiukų (taip, taip, jie turi savo šventę). Mums ežiukai yra ypatingi: vienas milžiniškas puikuojasi ant Gamtos mokyklos pastato sienos, o kiti pasklidę po parką (ir ne tik) skleidžia prevencinę žinutę apie tai, kaip svarbu neteršti gamtos ir neliūdinti ežiukų.

Įdomu tai, kad nuo seno žinoma pusiaužiemio šventė, kurią dabar minime sausio 25 d., seniau buvo švenčiama vasario pradžioje. Dar senovės Romos laikais šios šventės pagrindinis personažas, pagal kurio elgesį spėdavo orus, buvo ežiukas. Vėliau šventę iš ežiuko „atėmė“ barsukai ir meškos. O Amerikoje, kurioje vietinių ežiukų išvis nebuvo, orų berniuko vaidmuo atiteko švilpikui. Galbūt kiekviena tauta pasirinkdavo savo aplinkai būdingesnį gyvūną. Svarbiausia, visi jie – miegaliai. O gal ežiukas nepataikydavo su prognoze? Pažiūrėsime, ar šįkart jis neapsiriko, nes toks jo pabudimas reiškia, jog pavasaris ne už kalnų.

O ką mes galime padaryti, kad neliūdintume ežiukų? Nevaišinkime jų pienu (šitą jau turim žinoti net pabudę vidury nakties), palikime arba sukurkime jiems gyventi tinkamas buveines (golfo laukus primenančios pievelės be avietynų ir krūmokšnių ežiukus liūdina labiau nei mus didėjančios šildymo kainos) ir, žinoma, visada išsineškime iš gamtos savo šiukšles (ežiukai turi tokią keistą karmą ne tik įkristi į duobes iš kurių negali išlipti, bet ir įsipainioti į šiukšles). Ežiukai planetoje gyvena seniau nei mes, tai viena archajiškiausių gyvūnų rūšių, todėl gyventi šalia mūsų yra jų prigimtinė teisė. Nors, kai pagalvoji, gal tai mes gyvenam šalia jų ir tai mums teikia labai daug džiaugsmo, ar ne?


Nuotraukos Ramunės Mikitiejevos ir Mindaugo Kirstuko