Kauno marių regioninis parkas
Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas
FACEBOOK
Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinis takas
Dubravos rezervatinė apyrubė – ypatinga vieta. Čia daugiau nei 50 metų nevykdoma ūkinė veikla, o 120 ha teritorijoje tvarkosi pati gamta. Tai gamtinis valstybinis rezervatas, Kauno marių regioniniam parkui priskirta teritorija.  Rezervatas įsteigtas 1994 m. siekiant išsaugoti natūralią aukštapelkę, eglynus bei kitas miško bendrijas. Rezervatinėje apyrubėje draudžiama naudoti gamtinius išteklius. Draudžiama ir ūkinė veikla, išskyrus gaisrų gesinimą ir sanitarinės apsaugos priemones epizootijų ir masinių kenkėjų plitimo atvejais. Apsaugos režimas rezervate palaikomas nuo 1968 m. Norintiems susipažinti su rezervatu, gauti papildomos informacijos, kreiptis į Kauno marių RP ar VIVMU Dubravos regioninį padalinį. Per rezervatinės apyrubės aukštapelkę nutiestas lentinis takas, o pažintinio tako trasa drieskiasi ir mišku.

Tako ilgis – 1,9 km, įveikti taką galima per 45-60 min. Takas nėra žiedinis, tad pasirinkę pradėti nuo vieno galo – turėsite vėl grįžti ta pačia trasa arba miško keliu. Oficiali tako pradžia nuo miško dalies, tačiau dažnai lankytojai pradeda pažintį su rezervatine apyrube tiesiog nuo pelkės. Svarbu! Perėjus pelkės lentinę dalį tako trasa suka į dešinę – stebėkite žymėjimą ant medžių.

Rekomenduojame take nesilankyti esant vėjuotam orui, pavieniui. Taip pat svarbu neišklysti iš pagrindinės trasos, neardyti kelmų, virtuolių, nespardyti grybų, nerinkti sausuolių, netriukšmauti, nelaipioti ant išvirtusių medžių: ne tik dėl pačių saugumo, bet ir pagarbos miškui.

Draudžiama:
  •   lankytis vėjuotomis dienomis, pučiant stipresniam nei 15 m/s vėjui, nes čia yra daug stovinčių sausuolių medžių, kurie virsdami gali sužeisti lankytojus.
  •   lipti ant sausuolių ir vaikščioti nepažymėtais takais, žaloti augmeniją ar miško dangą


Dėmesio. Gamtoje šiukšliadėžių nėra – prašome išsinešti tai, ką atsinešate.

Unikalumas. Šis saugoma teritorija išskirtinė tuo, kad joje galima lankytis pažintiniais tikslais. Tačiau labai svarbu lankytojų atsakingas požiūris į aplinką. Aukštapelkė itin jautri ekosistema, todėl šios ypatingos vietos lankytojas turi suvokti, kad nedera nulipti nuo lentinės tako dalies vien tam, kad pasidarytum gražią nuotrauką žydinčių gailių fone. Kai atsiranda daug tokių lankytojų – pelkėje lieka išminti „asmenukių“ medžiotojų takeliai, išmindoma pelkės augalija: kiminai, saulašarės ir kt. Be to, neapdairiai lipant į pelkės teritoriją galima užminti ant čia gyvenančių angių. Užminta ar suerzinta angis gali žaibiškai kirsti ir skaudžiai įkąsti. Tas pats gali nutikti ir jūsų augintiniui, todėl nepamirškite miško lankymo taisyklių – nepaleiskite šunų bėgioti be pavadėlio: jie gali išgąsdinti ar net sužaloti ne tik kitus tako lankytojus, bet ir miške gyvenančius gyvūnus. Taip pat nepalikite šiukšlių, ypač cigarečių nuorūkų, kurias dažnai aptinkame numestas tiesiog į kiminus palei taką. Nors pelkėje yra drėgmės perteklius, tačiau įsižiebti gaisrui sausesniu metų laiku nesudėtinga net šlapynėje. Be to, nuorūkos yra toksinės atliekos, kurios patekusios į aplinką ne tik nesuyra greitai, bet dar ir irdamos išskiria kenksmingas medžiagas.
 
Aplinka. Keliauti šiuo taku rekomenduojame nuo jo oficialios pradžios, kuri prasideda netoli storiausios šio miško pušies (jei vykstate nuo Gervėnupio kelio – prie antro lieptelio). Taip pasiliksite tako efektingiausią elementą – aukštapelkę – „desertui“. Žinoma, jei atvykote automobiliu – teks grįžti atgal. Tačiau seno miško vaizdai neleidžia nuobodžiauti: įvairių formų kelmai, virtuolių sankaupos kuria mistišką įvaizdį, tarsi būtum atsidūręs vienoje iš senovinių pasakų. Toks miškas, turintis sengirei būdingų elementų, ir yra tikra pasaka, kurioje smagu pasivaikščioti ir pajusti gamtos natūralumą. Juk neveltui tokią buveinę gyventi renkasi ir retieji mūsų krašto gyvūnai – jūriniai ereliai, žvirblinės pelėdos, miegapelės. O kur dar įvairiausios kerpės, grybai, augalai... Pelkėje pasitiks visai kitokie vaizdai – čia gyvena tikri ekstremalai augalai, prisitaikę gauti maistinių medžiagų netikėčiausiais būdais, pavyzdžiui, medžiojant vabzdžius! Čia auga tokie augalai, kokių jokioje kitoje ekosistemoje daugiau nerasime. Pelkės yra ne vien tik spanguolės. Jos sugeria teršalus iš aplinkos, užrakindamos savo durpių sluoksniuose, padeda reguliuoti klimatą ir potvynius. Tai tobulas gamtos sukurtas filtras, kuris efektyviai veiksmingas tik tada, kai yra nepažeistas. Todėl svarbu išsaugoti pelkes ir grožėtis jomis atsakingai.


Kaip pasiekti?

Dubravos rezervatinę apyrubę pasieksite keliaudami nuo Lankytojų centro Gervėnupio link (dalis asfaltuotu keliu) arba per Pašilės ir Laukymės gatves (žvyrkelis). Tako pradžia abiejuose galuose prasideda nuo lieptelio.

Lankytojų grupėms, kurios nori gilesnio rezervato vertybių pažinimo, Kauno marių regioninio parko direkcija organizuoja edukacinę programą „Atradimai pelkėje“ ir žygius į pelkę.



Nuotraukos Ramunės Mikitiejevos
Kauno mariųregioninis parkas
Kauno marių regioninis parkas
Biudžetinė įstaiga, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija, Jono Biliūno g. 55, LT-29110 Anykščiai, el. p. aukstaitija@saugoma.lt, Kauno marių regioninio parko grupė, Miškininkų g. 2, Vaišvydavos k., Kauno raj., tel. +370 373 83071.
Duomenys apie Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre. Kodas 306108968.
Visos teisės saugomos. Cituojant būtina nurodyti šaltinį.