Šiandien tradicinė Gandrinių diena. Ta ypatinga diena, kai nuo seno žmonės laukdavo gerų žinių iš dangaus – vieni grįžtančių gandrų, kiti – apreiškimo Marijai, o treti turbūt tiesiog mėgo bet kokią šventę švęsti.

Tai mūsų nacionalinis paukštis. Tačiau šį titulą jis turi ir Vokietijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje. Lietuvoje labai dažna rūšis ir jų populiacija yra tikrai didelė – priskaičiuojama apie 20 tūkstančių perinčių porų. Baltieji gandrai aptinkami visoje šalies teritorijoje. Vokiečių, slavų ir Pabaltijo tautose baltasis gandras nuo seno yra laikomas likimo paukščiu, laimės ir gerovės pranašu, todėl nenuostabu, kad žmonės neprieštarauja gandro kaimynystei, priešingai, net bando prisivilioti jį gyventi šalia.

Gandrus labai gerbia ir musulmonai. Arabai tiki, kad šiais paukščiais pavirsta sielos tų musulmonų, kurie per visą savo gyvenimą nė karto neaplankė pranašo Mohamedo kapo. Dėl to po mirties jie, pasivertę gandrais, tai daro kiekvienais metais, o kas nužudo šį paukštį – tampa žmogžudžiu. Arabų kalba gandro pavadinimas ir reiškia „gandras piligrimas“.

Lietuviai gandrą laikė laimę nešančiu paukščiu. Buvo tikima, kad jis gali it kokias varles surinkti žmonių ligas ir, nunešęs į klampias balas, gilius raistus, jas ten pražudyti. Kai kur buvęs paprotys Gandrinių rytą kepti bandeles. Vaikai rasdavo bandelių padėtų ant tvoros stulpo, pakabintų ant medžių, o suaugusieji sakydavo, kad tai gandro atneštos lauktuvės. Tuo tarpu iš gandrų vyresnieji laukdavo kitokių „lauktuvių“: turbūt ir dabar ne vienas yra girdėjęs, kad gandras laisvalaikiu dirba „kurjeriu“ ir pristatinėja naujagimius.

Šią dieną buvo draudžiama iš miško nešti šakas į namus, nes vasarą namus apniktų gyvatės ir žalčiai. Šiame tikėjime užkoduota svarbi žinia, juk iš tiesų miške nukritusios šakos, sausuoliai yra svarbūs biologinei įvairovei ir juose taip pat kužda gyvybė. Dažnai retos vabalų rūšys, jų lervos, vystosi nukritusioje medienoje kelerius metus, tad tokią medieną išnešus iš miško ir sunaikinus, pražudomi ir reti vabzdžiai. Šią dieną buvo sakoma, kad gyvatės po žeme savo karalienės karūną ridena ir žemę budina. Jos, matyt, irgi savotiškai džiūgaudavo gandrų sugrįžimo proga, juk per žiemą visiems urvuose tūnant veiksmo ir intrigų pritrūksta.

Na, o svarbiausias gandro kaip kurjerio nuopelnas yra toks: jis ant savo sparnų parnešąs baltąją kielę, kuri kaip kokia karatistė, gamtos pasaulio Bruce'as Lee, išspardo paskutinius užsilikusius ledus. Ir žiemos pramonė jau tikrai nebeturi jokių šansų užsibūti. Tiesa, prie Kauno marių kielei dar teks paplušėti iš peties.

Tad prisikepkime bandelių, pavaišinkime jomis kaimynus, draugus (bekontakčiu būdu, paliekant, kaip ir sakoma tradicijoje, kur nors ant medžių šakų ar lauknešėlyje prie durų) ir laukime kokios nors geros žinios – karantino pabaigos, saulės, žibučių žydėjimo, akcijų, gyvų susitikimų, vaikų, anūkų, ko tik kam reikia... Žinoma, po bandelių baliaus nepamirškite ir gerai pajudėti, prasinešti gamtos takais ir kaip kielės praspardyti savo vidinius ledus.