Naujienos


 
2017.08.23
Pėdos marių dugne: Kauno marių pakrantėje atgis sielininkų gyvenimas

Daugiau kaip pusė amžiaus praėjo nuo to laiko, kai Kauno marios savo gelmėse paskandino senąjį Nemuno slėnį ir pakeitė ne tik per amžius nusistovėjusią upės vagą, bet ir čia gyvenusių žmonių gyvenimus. Tų žmonių atmintyje senieji vaizdai gyvi iki šiol, tuo tarpu jaunajai kartai istorija apie „nuskendusius“ kaimus skamba tarsi pasaka.  Rugsėjo 2 d. 17 val. renginyje „Pėdos marių dugne" vėl nusikelsime į užlietą slėnį. Šių metų tema - sielių kelias.

Renginio metu vyks žuvienės varžytuvės, edukacijos ir pramogos vaikams, etno ir instrumentinės muzikos pasirodymas bei gyvo garso koncertas. Dalyviai turės unikalią galimybę pamatyti, kaip rišami sieliai.

Tradicinis renginys „Pėdos marių dugne" kiekvienais metais pristato skirtingas užlietų kaimų tradicijas ir papročius. 2014 m. pakrantėje išdygo šiaudų kaimas iš marių dugno, 2015 m. buvo atkurtas turgus ir jo tradicijos, 2016 m. Samylų įlanka aidėjo nuo vestuvininkų dainų.

Nemunu sliuogiančios gyvatės

Senojo Nemuno slėnio apylinkės buvo turtingos miškų, o vandeninga upė sudarė palankias sąlygas medienos transportavimui, tad Nemunu valtelėmis susisiekdavo ne tik abiejuose krantuose gyvenantys žmonės, bet intensyviai buvo plukdomi ir sieliai – į ilgas eiles surišti rąstai, panašūs į vandeniu sliuogiančias gyvates.

Sielininkystė viena seniausių panemuniečių profesijų, apie kurią užsimenama jau 1253 m. popiežiaus Inocento IV bulėje. Nemunu mediena plukdyta nuo viduramžių iki pat XX a. vidurio. Romantiška, bet tuo pačiu ir pavojinga buvo ši veikla: tarsi aveles „ganydami“ sielius Nemuno vandenyse sielininkai sutikdavo nemažai kliūčių ir pavojų. Neišvengiamai tekdavo susidurti su seklumomis ir ypatingai pavojingomis rėvomis, kuriomis Nemunas buvo sėte nusėtas.

1858 m. Vladislovas Sirokomlė, nukeliavęs Nemunu nuo versmių iki žiočių, vėliau savo knygoje minėjo ištisas grupes akmenuotų rėvų nuo Rumšiškių iki pat Pažaislio, kurios „užkemša upę, verdančią ir putojančią, kai ji 

spaudžiasi tarp aštrių nugarų.“ Vietiniai žmonės jas vadino įvairiausiais vardais: nesvetingai sielininkus prie Juodkošių pasitikdavo Guogos rėva, Kazokas ties Dabinta, Pasiutėlis prie Leonavo, Varna su varniukais ties Kampiškėmis, ties Dvareliškėmis kelią pastodavo legendinis Velnio tiltas, toliau netoli Gastilionių rikiavosi sielininkus išplakti pasiryžę Bizūnėliai ir ne itin bičiuliška Bičių rėva, praplaukiančius pro Žiegždrius grėsmingai gasdino Vanagas ir baidė Žirgas, grūmavo Bajorė, ties Pažaisliu tykojo Kamaldulė, o prie Pakalniškių sielininkams tekdavo pergudrauti Lapę.

Norėdami įveikti klastingus Nemuno ruožus, sielininkai dažnai apsistodavo nakčiai artimiausiose gyvenvietėse (Guoguose, Rumšiškėse, Aštrage, Pakalniškėse) ir per rėvas plaukdavo šviesiu paros metu, nors paprastai sielius plukdydavo ir naktį: tuomet virtinės gale užkurdavo ugnį, kad būtų galima stebėti „gyvatės“ uodegą. Plukdymo sezonas prasidėdavo vos atšilus, dažniausiai gegužės mėnesį, o baigdavosi vėlyvą rudenį, kartais jau užšalus upei.

Sielininkų patarimai

Vietiniai gyventojai iš praplaukiančių ir sustojusių pailsėti sielininkų galėdavo įsigyti rąstų. Sieliai, kuriais paprastai plaukdavo bent du žmonės, būdavo apie 100 m ilgio, ant jų viduryje ar pradžioje – aikštelė su palapine, iš velėnų įrengta laužavietė, o gale – vairas. Plaukianti „gyvatė“ turėjo irklus, vadintus pučynomis, ir stabdymui naudotus šerygus, kurie, įtaisyti sielio gale ir pradžioje, atliko inkarų funkciją. Šerygai – apystoriai rąstai, kurie atsiremdavo į dugną ir knisdavo griovį tol, kol plaustas sustodavo. Stabdant plaustą tik priekyje buvo galima apsukti jį norima kryptimi, jei šerygą leisdavo į vandenį tik gale – plaustą sustabdydavo esant nedidelei srovei. Abu stabdžiai buvo naudojami norint sustabdyti plaustą esant stipriam sraunumui. Kartais šerygai ardavo upės dugną tarsi noragai apie 100 m., kol sieliai sustodavo.

Panemunės gyventojai labai gerbė sielininkus, kurie praplaukdami noriai bendraudavo su vietiniais, kalbindavo ar net patarimus prie upės bedirbantiems žemdirbiams dalindavo. Iš Šilėnų kaimo kilusi Anastazija Belazaraitė-Kučinskienė (g.1921m.) prisiminė jos tėvo pasakotą nutikimą:

„Sėjo jis žirnius smėlėtoje savo žemėje. Plaukė sielis, o žmogus iš ten ir šaukia jam:

- Nesėk, žmogau, žirnių, nieko gero nebus!

- Ką čia šneki? Tai kada sėti?

- Jei pasėsi už keturių dienų, pirmadienį, tai naudos turėsi, o šiandien pasėti žirniai bus kirminuoti, mažomis ankštimis.

- Iš kur tiek daug žinai?

- Žinau, jei sakau.

- Neklausysiu tavo juokelių, sėsiu toliau.

- Nu nu, - atsiliepė jau nutolęs sielininkas.

Bet tėveliui jau neramu. Pabaigęs rėželį, eina namo, tariasi su žmona. Abu nutarė, kad reikia paklausyti, o gal žmogus teisybę sakė. Ir ėmėsi kito darbo, o žirnius nuėjo užbaigti sėti pirmadienį. Ir ką jūs manot? Ansčiau sėti žirniai neužaugo, ankštys, dar nesubrendus žirniams, iškirmijo, kad net kulti neapsimokėjo, tačiau pirmadienį sėti – lyg iš paveikslėlio!”

Nuplukdę sielius, sielininkai į namus grįždavo pėsti, stabdydavo pakeleivingus vežimus. Nors daugiausia sielininkų tarpe būta gudų, nemažai lietuvių, vietinių gyventojų, taip pat užsiiminėjo šia veikla.

Iš prieniškio sielininko J. Bartkevičiaus prisiminimų: „Plaukdavome ir naktį. Ant uodegos užkurdavome ugnį, kad galima būtų orientuotis, kaip eina sielio uodega. O jei mėnulis, tai ir ugnies nereikia. Nuo Kazoko ir nuo Gudo akmenų sielininkai gindavosi lyg nuo kokio pikto šuns. Gerai išplaukei pro Varniukus, Velnio tiltą, tai ir džiaugsmas. Praplaukei telyčią – melstis į bažnyčią!“

Laivyba Nemunu vyko ne tik žemyn, bet ir aukštyn prieš srovę: buvo velkami plaustai su druska ir kitomis importuojamomis iš užsienio prekėmis. Pakrautus krovinius, atsiremdami ilgomis lazdomis, tempdavo keli vyrai, prikabinę lyną prie drobinio diržo skersai per krūtinę. Basi jie žingsniuodavo Nemuno pakrantėmis, kartais net keletą šimtų kilometrų nuo Klaipėdos ar Karaliaučiaus i Deliatičius, Liubčią, Berežnę, Stolpcus, kartais Oginskio kanalu į Pinską. Neretai netekę uždirbtų pinigų, alkani ir apiplyšę, peršlapę, peršalę ir galutinai įveikti dvikovoje su rėvomis, baigdavo savo dienas ir čia pat pakrantėse buvo laidojami.

panemune.jpg

Sieliai Panemunėje, V. Augustino nuotrauka, Kauno marių regioninio parko direkcijos arch.

Į renginį keliaukime su žygio nuotaika

Norite išgirsti daugiau pasakojimų apie sielininkams kildavusius pavojus? Kaip atrodė jų kasdienybė? Kviečiame dalyvauti "dugniečius" ir visus, kurie neabejingi mūsų krašto istorijai renginyje "Pėdos marių dugne".

Renginio pradžia 17 val, tačiau jei norite prieš tai pramankštinti pėdutes - siūlome prisijungti prie mūsų ir į renginį atkeliauti su "Pėdų žygiu" (žygio pradžia 11 val. direkcijoje, būtina išankstinė registracija tel. 869315330 arba el.paštu: e.makrickas@kaunomarios.lt)


Atgal

 

















Kauno marių regioninio parko direkcija. Valstybės biudžetinė įstaiga. Cituojant būtina nurodyti šaltinį. Miškininkų g. 2, Vaišvydavos k., LT-53106 Kauno raj., tel. (8-37) 383 071, faks. (8-37) 383 070, el. paštas info@kaunomarios.lt, kodas 193371328. Duomenys apie Kauno marių regioninio parko direkciją yra kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.