Istorinė raida


 
Banguojančių Kauno marių vandenų dugne kadaise vyko intensyvus gyvenimas. Šiandien istorinę atmintį gaivina tik į ardomus piliakalnių šlaitus atsimušančios bangos ir iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai, legendos, atsiminimai... Šio regiono istorija, kaip ir pačios marios – tai ramiai teka įprasta vaga, tai nerimsta. Laiko tėkmės vingiuose būta įvairiausių įvykių ir kiekvienas jų, net, atrodytų, pats nereikšmingiausias, padeda pildyti savitus Kauno marių regioninio parko istorijos puslapius. Apskritai, visą šios teritorijos istoriją galima skirstyti į du stambius ir reikšmingus periodus, kurių eigoje ir susiklostė dabartinis Kauno marių aplinkos charakteris – iki užliejimo ir po.

I etapas: pirmieji gyventojai

Archeologiniai duomenys rodo, kad Nemuno slėnyje jau nuo senų laikų gyventa lietuvių. Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai dabartinių Kauno marių teritorijoje išliko iš akmens ir žalvario amžių. Nemuno pakrančių smėlynuose ir kopose buvo rasta keliolika stovyklų bei gyvenviečių: Pažaislio, Pakalniškių, Laumėnų, Žiegždrių I ir II, Mozūrų, Vieškūnų, Rudmenos, Jakštonių, Rumšiškių, Dovainonių, Kapitoniškių ir Dabintos. Dauguma jų jau užpustytos, paplautos ar užlietos Kauno marių. Šių stovyklų ir gyvenviečių tyrimų metu rasti titnago bei keramikos dirbiniai suteikia informaciją apie kultūrinės raidos etapus nuo mezolito iki ankstyvojo geležies amžiaus pradžios.

Daugiau duomenų turima iš laikotarpio, kuomet prasidėjo kryžiuočių invazija į Lietuvos teritoriją. Manoma, kad iki XIII a. pabaigos abu Nemuno krantai buvo vienodai apgyvendinti: kairiajame krante gyveno jotvingiai (sūduviai), dešiniajame – lietuviai. Taigi, Kauno marių apylinkės buvo skiriamoji riba tarp vakarų ir rytų baltų. I tūkst. pradžioje jotvingiai gyveno vakarinėje Nemuno pusėje, o IV–VI a. įsikūrė ir dešiniąjame krante, iki Strėvos upės ir dabartinių Elektrėnų. Tačiau jau VII a. ten juos užgožė lietuviai. Nors abi gentys gyveno greta, jų likimai buvo skirtingi. Kairiajame krante kryžiuočiams išžudžius jotvingius, neapgyvendintos liko didžiulės girios. Dešiniajame Nemuno krante siekiant atremti Ordino ataką pradėjo dygti gynybiniai įtvirtinimai – lietuvių gentis pylė piliakalnius, statė pilis.

Taip XIV a. Nemuno vidurio pakrantėse ėmė kurtis miestai, miesteliai ir gyvenvietės su pilimis, šis procesas suintensyvėjo XV a. antroje pusėje ėmus apgyvendinti Sūduvą. Po Žalgirio mūšio įtvirtintos gyvenvietės pamažu prarado strateginę-gynybinę poziciją, tad pilys ėmė nykti, bet atsirado palankios sąlygos plėtotis ūkiui, ypač miškininkystei. Žinoma, jog LDK kunigaikščiai Kęstutis ir Jogaila paliaubų su kryžiuočiais sutartimi gavo teisę Lietuvos ir Prūsijos pasienio miškuose gaminti brangios medienos ruošinius (vadinamus vančosais), pelenus bei dervas. Siekdami didesnio pelno jie kvietėsi geriau šią gamybą išmanančius vokiečius, o pastarieji samdėsi ir vietinius gyventojus, ir Lenkijos mozūrus (manoma, kad iš čia kilęs ir Kauno marių dugne paskandintas Mozūrų kaimas). Šiandien Kauno marių regioniame parke apie senąjį verslą primena Smalakalnis.

XVI a. Valakų reformos pertvarkytas, gyvenviečių tinklas abiejose Nemuno pusėse nepakito iki pat XX a. vidurio.

II etapas: Kauno hidroelektrinės statyba

Didžiausi pokyčiai įvyko 1956 m., kai marių dugnu virto didelė slėnio dalis – Nemuno salpa ir viršsalpinių terasų teritorijos. Pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę ir po 3 metų užtvenkus Nemuną, jo vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 m ir užliejo 6350 ha teritoriją. Į aukštesnes vietas buvo iškelti kaimai ir vienkiemiai, iškirsti slėnyje augę miškeliai ir sodai, žemėmis užversti šuliniai, iškeltos kaimų kapinaitės, iškasti ar žemėmis užpilti durpynai….

Iš būsimo marių dugno buvo iškelta 721 sodyba (Kauno hidroelektrinės archyvinės medžiagos duomenimis). Iškeltas net žilasis Rumšiškių miestelis, tiksliau, perkelta sena medinė bažnyčia, varpinė ir miestelio pavadinimas. Panaikintų gyvenamųjų vietovių likę nenugriauti kiemai priskirti įvairioms gyvenvietėms, pvz. : Mozūrų, Naujųjų Dvareliškių iš Šilėnų kiemai – Šlienavai, Senųjų Dvareliškių kiemas – Gervėnupiui, Kampiškių kiemas – Viršužigliui.
 

















Kauno marių regioninio parko direkcija. Valstybės biudžetinė įstaiga. Cituojant būtina nurodyti šaltinį. Miškininkų g. 2, Vaišvydavos k., LT-53106 Kauno raj., tel. (8-37) 383 071, faks. (8-37) 383 070, el. paštas info@kaunomarios.lt, kodas 193371328. Duomenys apie Kauno marių regioninio parko direkciją yra kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre.